PARTIJOS, VISUOMENINIAI POLITINIAI JUDĖJIMAI IR ORGANIZACIJOS. INTERESŲ GRUPĖS

PARTIJOS, VISUOMENINIAI POLITINIAI JUDĖJIMAI IR ORGANIZACIJOS. INTERESŲ GRUPĖS

Politiniai procesai visuomenėje yra įvairių grupių kovos ir sąveikos rezultatas. Kuo labiau issivysčiusi visuomenė, tuo tokių grupių daugiau. Genčių struktūra buvo labai paprasta, joje buvo galima isskirti tik kelias genderines ir amziaus grupes. Siuolaikinėse visuomenėse, net nedideliose valstybėse, grupių yra desimtys tūkstančių. Daugelis jų yra amorfiskos, neturi pastovios narystės, egzistuoja tik laikinai, kitos yra labiau organizuotos, sukuria savo susivienijimus ar asociacijas, kurios isreiskia ir gina grupės narių interesus. Tuo pačiu jos tampa politinio proceso dalyvėmis, arba politiniais aktoriais. Priklausomai nuo tikslų, veiklos ir organizaci 555t1914f jos ypatybių grupiniai politiniai aktoriai yra skirstomi į politines partijas ir organizacijas, visuomeninius politinius judėjimus, interesų grupes.

                                                Politinės partijos

            Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėzti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs is lotynų pars - "dalis", tačiau tai visiskai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virs 200 partijos definicijų, kuriose pabrėziama vienas ar kitas tos institucijos bruozas:

            1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;

            2) specifinio tipo organizacija;

            3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, isreiskianti jos bendrus interesus;

            4) politinio konflikto apraiska ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.

            Tačiau panasių arba net identiskų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzdziui, kai kurios interesų grupės, apie kurias bus kalbama zemiau. Tiksliausia laikytina Max'o Weber'io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriska naryste grindziama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdzios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų.  Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir issamiau formuluoja Shively (1995: 195): "Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su zymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra uztikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdzią arba issilaikyti valdzioje".  Galima tik patikslinti, kad turima omenyje valstybinė valdzia arba jos dalis (pav., vietiniame - municipaliteto ar provincijos lygyje) ir pazymėti, kad politinės partijos yra ne vien kovos dėl valdzios instrumentai, bet ir svarbios sprendimų priėmimo dalyvės. Todėl bent demokratinėse salyse politinės partijos  daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnyja politikos esmę. Vienintelė isimtis yra kai kur dar pasitaikančios anarchistų partijos (pav., Anarchosindikalistų konfederacija Rusijoje), kurios  ne tik nenori dalyvauti kovoje dėl valdzios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinės valdzios, kartu ir valstybės sunaikinimą.

            Politinio pobūdzio grupės be abejo atsirado kartu su valdzia, nes kiekvienas, turėjęs valdzią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be salininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amziaus siuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdzio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai "partija", "frakcija" (faction), "interesas" buvo vartojami kaip sinonimai.

            Siuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai,  kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir isreiskė susipriesinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų (Whigs) ir torių (Tory) grupės nuo XIX a. vidurio zinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos salių  partijos formavosi nuo XVIII amziaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Tačiau kaip taikliai pastebėjo Max Weber dar XIX amziuje "pastoviai politika uzsiiminėjo tik nedaugelis... Tik zurnalistas buvo apmokamas profesionalus politikas, o laikrasčio leidėjai - vienintelė pastovi politinė organizacija". 

            Partijų formavimasis paspartėjo XIX amziaus antroje pusėje (Amerikoje - nuo pirmojo desimtmečio),  ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė daugumas klasinių partijų: burzuazinių, dvarininkijos, darbininkų, ir kt.  1867 m. Anglijoje reformų arba liberalų asociacijos, susikūrusios pries keletą desimtmečių, susiorganizavo kaip partijos siuolaikine termino prasme.

            Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės isplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūre partijos, kurias genetiskai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour - darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų poziūrių ir interesų pagrindu. Postkomunistinėse salyse daugumas partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, kriksčionys demokratai, Armenijoje - dasnakciutun, Rusijoje - kadetai ir pan.), skilus demokratiniams ir tautiniams judėjimams, atsiradusiiems politinės liberalizacijos laikotarpiu.

            Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudziai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad siuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė iseitis yra atstovaujamas valdymas (representative government).             Praktiskai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidzia vienu metu issiaiskinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus,  suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata daznai isreiksta pavartijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, kriksčionys demokratai, "Telugu desam" ("Telugų salis" Indijoje) ir t.t. Ne mazesenę reiksmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reiksmę.  Piliečiai vienu ar kitu būdu isrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdzios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalėjant atstovavimo principui, isryskėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiskas atstovavimas, kurio esminis bruozas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, priesingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

            Partijų vaidmuo labai sustiprėjo industrinėse visuomenėse ir mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Informacinėje visuomenėje partijų likimas kol kas neaiskus. Kai kurių politologų nuomone, galima kalbėti apie partijų sunykimo tendenciją ir jų transformaciją į politines organizacijas.

           

Politiniu partijų struktūra ir funkcijos

            Realizuojant atstovavimo principą, tarpininkaujant tarp eilinių piliečių ir visų lygių valstybinės valdzios organu didelę reiksmę turi partijų organizacinė struktūra. Partijos yra hierarchiskos organizacijos, joms būdingi trys lygiai.

            Zemiausias lygis yra  blokas rinkėjų, palaikančių sią partiją ir balsuojančių uz ją rinkimuose. Kitaip tariant, tai yra partijos salininkai, jos masinė bazė.Jeigu partijoje nepraktikuojama fiksuojama narystė, t.t. nėra narių sąrasų, partijos salininkai  yra skaitomi partijos nariais.

            Sekantis lygis yra pati partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių (cells, branches iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (isskyrus tautinių mazumų partijas multietninėse valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą salies teritoriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Demokratų partija turi apie 2500, respublikonai - apie 2000 vietinių skyrių visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo adminstracinio padalinimo, įvairiose salyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Auksčiausias partijos organas yra suvaziavimas, kuris isrenka centrinį pastovų organą.

            Faktiskai daugumoje partijų pagrindinį vaidmenį vaidina siaura lyderių grupė, kuri anglų kalba vadinama caucus. Partijų formavimosi laikotarpiu tai uzdara įtakingiausių asmenų grupė, į kurią negalima įstoti, o pačios partijos iki visuotinės rinkiminės teisės įvedimo buvo, anot Maurice Duverger (1990: 38), "ne kas kita, kaip caucus'ų federacijos".  Senose demokratijose caucus'ų reiksmė  dabar sumazėjo, bet jie vis dar labai būdingi besivystančių salių politinėms partijoms.

            Trečias lygis yra partijos atstovai legislatyvinės ir vykdomosios valstybinės valdzios struktūrose: parlamento ir savivaldybių nariai, ministrai ir kiti pareigūnai. Grieztos ribos tarp partijos funkcionierių ir profesionalios biurokratijos nėra ir pareigų uzemimo tvarka yra skirtinga įvairiose salyse, tačiau senose demokratinėse salyse prisilaikoma normos, kad  profesionalių valdininkų sluoksnyje būtų nedaug partijos skiriamų pareigūnų.

                                                                                    Lentelė. Partijų funkcijos

__________________________________________________________________________

             

            Politinė:

                        - kova dėl valdzios;

                        - politinė mobilizacija;             

                        - politinės sistemos legitimacija;

                        - tiesioginis arba netiesioginis dalyvavimas formuojant ir vykdant   

                           valstybės vidaus ir uzsienio politiką;

                        - alternatyvinių sprendimų rengimas;

                        - rinkiminės programos vykdymas;

                        - politinė socializacija;

                        - konfliktų sprendimas.

            Organizacinė:

                        - rinkiminių kampanijų organizavimas;

                        - kandidatų parinkimas renkamoms pareigoms uzimti;

                        - programinių nuostatų ir sprendimų vykdymas;

                        - kadrų valdančiajam elitui ruosimas;

                        - dalyvavimas formuojant valdzios organus;

            Teorinė:

                        - visuomenės būklės analizė ir ateities perspektybų įvertinimas;

                        - interesų isaiskinimas, formulavimas ir pagrindimas;

                        - visuomenės vystymosi strategijos paruosimas;

            Ideologinė:

                        - savo vertybių ir idealų platinimas ir gynimas;

                        - politinės situacijos vertinimo, savo programinių tikslų ir politikos

                           aiskinimas bei propaganda.

__________________________________________________________________________

            Daugelyje salių partijų  veikla, jų tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su valdzia yra pagrindinė politinio gyvenimo asis. Rinkimai stabiliose visuomenėse vyksta tik kartą per keletą metų, nedazni ir kiti svarbūs politiniai įvykiai. O partijos  vienu ar kitu būdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose is parlamento visada figūruoja skirtingų partijų atstovų poziūriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip issako savo nuomonę apie vyriausybės veiksmus, partijų lyderiai daznai surengia spaudos konferencijas, televizija  rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingų partijų atstovai. Todėl daugumas piliečių suzino apie politinį gyvenimą, pradeda orientuotis salies vidaus ir uzsienio politikoje pirmiausia partijų veiklos dėka. Kritiskais momentais partijos surengia masinius mitingus, kurių tikslas gali būti įvairus: politinė parama valdziai ar kokiam nors lyderiui,  reikalavimai, protestas pries valdzios sprendimus ar kokios nors politinės grupės veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (isskyrus nepartines sistemas), kovodamos dėl valdzios, siekdamos įtakoti sprendimų priėmimą (politinė funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir poziūrius (ideologinė funkcija) kartu atlieka politinės socializacijos funkciją. Partijos daugiau negu bet kokios kitos struktūruotos politinės institucijos įtraukia į politiką plačius gyventojų sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam piliečiui, demokratinėse salyse kiekvienas gali dalyvauti jų veikloje, būti masinių partijų nariais. Todėl jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo (mass political participation) instrumentas. Masių dalyvavimas partijų veikloje, piliečių parama partijoms rinkimuose reiskia, kad partijos yra tarp svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir rezimui. Galiausiai, aktyviems partijų salininkams ir nariams, o ypač lyderiams būdinga partinė identifikacija (party identification): daugelyje salių kai kurios partijos gyvuoja jau virs simto metų, todėl rysys su partija suteikia daugeliui zmonių pastovumo jausmą permainingame pasaulyje.       

            Partijos daugumoje salių yra politinio elito mokykla. Jauni zmonės, siekią tapti politikais, paprastai pradeda nuo to, kad aktyviai įsijungia į vienos ar kitos partijos vietinio skyriaus veiklą. Jeigu atliekant įvairias uzduotis, ypač rinkiminių kampanijų metu,  isryskėja  jų  organizaciniai gabumai, mokėjimas bendrauti su zmonėmis ir kartu palaikyti gerus santykius su vietinio lygio partine vadovybe, po kelerių metų toks aktyvistas jau gali tapti partijos kandidatu rinkimuose arba būti paskirtas į atsakingesnes pareigas partijos struktūroje. Anksčiau ar vėliau energingas, nuovokus ir, svarbiausia, turįs gabumų konkurencijos sferoje, zmogus gali tapti parlamento nariu, o jeigu partija laimi rinkimus arba įeina į valdančiosios koalicijos sudėtį, turi sansų tapti ministrų ir net vyriausybės vadovu.

            Keliai, kurie veda į valdzios virsūnes, yra skirtingi ir priklauso nuo politinės sistemos ypatybių ir valstybės formos. Prezidentinėse respublikose prezidentas savo nuoziūra gali paskirti ministrais politikoje anksčiau nedalyvavusius zmones:  savo mėgiamą politinį apzvalgininką, pazįstamą gerą verslininką,  savo buvusį profesorių, arba turintį auksą profesionalinį autoritetą (Henry Kiessinger, Zbigniew Brzezinski). Amerikoje daugumas politikų daro savo karjerą, pamazu kildami pakopomis partinėje hierarchijoje, tačiau kandidatų nominacijos sistema - pirminiai rinkimai (primaries) sudaro galimybę atskiriems asmenims, ypač garsiems zmonėms, pasinaudoti rinkėjų parama ir iskart patekti į aukstesnes politikos sferas. Parlamentinėse demokratijose padaryti politinę karjerą, apeinant partijas, galimybės yra gana ribotos.

            Pakankamai akivaizdus partijos vaidmuo formuojant salies vidaus ir uzsienio politiką. Tai būdinga ne tik valdančiosioms, bet ir stambesnėms opozicinėms partijoms, kurių atstovai gali padaryti įtakos, priimant sprendimus ar įstatymus. Tačiau tuo partijų vaidmuo neapsiriboja.

            Politinė partija yra kartu kontrolės mechanizmas. Partijos viduje lyderiai, nuo kurių priklauso zemesnio rango vadovų karjeros perspektyvos, turi plačias galimybes kontroliuoti pastaruosius. Politinės sistemos rėmuose, ypač autoritarinių rezimų sąlygomis, partija gali kontroliuoti daugelį arba net visas visuomeninio gyvenimo sferas, paskirdama valdininkais ir visuomeninių organizacijų vadovais savo narius. Tokia praktika buvo ypač paplitusi Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistų valdomose salyse.

            Stabiliose sistemose politinės partijos atlieka integracinę funkciją. Rinkos ekonomika ir individo laisvės principų įgyvendinimas turėjo ir neigiamų pasekmių , viena tarp kurių - visuomenės fragmentacija ir atomizacija. Klasikinio tipo individualaus atstovavimo partijos, būdingos JAV, o taip pat kitos kadrinės partijos, realiai atgyja  tik rinkiminės kampanijos metu, o jų pagrindinė funkcija yra kandidatų isrinkimas, kurie toliau vadovaujasi vien savo sązine. "Sita efemerinės partijos kaip rinkiminio komieto koncepcija neatitinka siuolaikinės masinės demokratijos politinei realybei ir praktikai. Sis faktas (tegu dazniausiai ir nenoriai) tapo pripazintas svarbioje kontroverzijoje dėl partinės drausmės ir net daugelyje teisminių sprendimų, kodifikuojančių partijų veiklos taisykles, atsakomybę ir prerogatyvas". Nepastebimai susiformavo naujas partijos tipas - integracijos partija. Jos pirmuoju pavyzdziu buvo kontinentinės Europos socialistai, kurių organizacija, kaip kartais juokais sakoma, lydi zmogų nuo lopsio (vaikų prieziūros asociacijos) iki kapo (ateistinės laidotuvės). Neziūrint partijos vadovybės oligarchinių tendencijų ir menko daugumos narių aktyvumo, masinės partijos plečia savo įsipareigojinų sferą, uztikrindamos individo nisą ir integruodamos jį į visuomenę.

            Demokratinės integracijos partijos skiriasi nuo bolsevikinių ir fasistinių totalinės integracijos partijų, reikalaujančių is individo besąlygiskos kapituliacijos (Neumann S. , 1990: 47-48). Partijos dalyvauja derinant skirtingų grupių interesus ir priimant sprendimus, o tuo pačių susilpnina socialinius ir politinius konfliktus, kurie galėtų peraugti į fragmentaciją ir poliarizaciją. Tačiau salyse, kur silpnos demokratinės tradicijos ir normos,  susipriesinimas ir nesantaika tarp partijų, siekimas kaip galima daugiau pakenkti  politiniams oponentams,  opozicinių partijų destruktyvinė veikla arba kvietimai  nuversti valdzią, tautinių mazumų partijų separatistiniai planai  daznai sustiprina būtent sias pastarasias tendencijas. Todėl daugelyje salių yra partijų, kurių programiniai tikslai ir veikla yra daugiau dezintegracinio pobūdzio.

            Su integracija yra glaudziai susieta konfliktų reguliavimo funkcija. Sociologijoje dar Georgas Simmel'is (1908) suformulavo funkcionalinio konflikto koncepciją, kuriai pokario metais toliau vystė Lewis Coser. Jos pagrindinis teiginys yra, kad konfliktas vienu ar kitu būdu yra issprendziamas (krastutiniu atveju net likviduojant vieną is konfiktuojančių pusių) ir to isdavoje visuomenėje yra atstatomas jėgų balansas ir stabilumas. Kitaip tariant, konfliktas yra svarbus bet kokios sistemos savireguliavimo mechanizmas. Partijos akumuliuoja, isreiskia ir siekia apginti didelių grupių interesus svarbiausiais, strateginiais visuomenės vystymosi klausimas ir tuo jos tampa politiniais konflikto sprendimo instrumentais. Suprantama, čia kalbama ne apie smulkius konfliktus, o pirmoje eilėje apie nacionalinio arba salies masto susipriesinimą, kaip pavyzdziui, XVIII a. vidurio konfliktas tarp torių (aristokratinės "kaimo partijos") ir Londono (karaliaus rūmų ir izdo, kuriuos siuo  atveju palaikė miestas)

            Tačiau integracija nėra universali, būdinga visoms partijoms funkcija. Fragmentuotose visuomenėse jos gali atlikti ir priesingą vaidmenį, papildydamos socialinę ar etninę segmentacija politine fragmentacija ir tuo būdu institucionalizuodamos atskirų grupių susipriesinimą.

            Auksčiau apzvelgtos funkcijos yra daugiau ar maziau bendros visoms partijoms, isskyrus anarchistines. Tačiau  konkrečių partijų atliekamos funkcijos labai priklauso nuo partijos tipo, jos vietos partinėje politinėje sistemoje, sios sistemos ir politinio rezimo tipo.

Politinių partijų klasifikacija

           

            Partijos būna labai įvairios, todėl klasifikacija naudinga, siekiant suvokti ir įvertinti jų reiksmę konkrečioje politinėje sistemoje, veiklos būdus. Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.

            Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli tipai:

            1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Sis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse salyse po elinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (kriksčionys demokratai ir socialdemokratai), Didziajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panasi tendencija isryskėja ir Lietuvoje (LDDP ir is kitos pusės - konservatorių ir kriksčionių demokratų aljansas).

            2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viesai kovoja dėl valdzios. Nelegalios veikia pogrindyje, dazniausiai salyse, kur autoritariniai rezimai draudzia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse salyse paprastai draudziama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.

            3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdzios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau  naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryskiausias pavyzdys - Rusijos Federacijos komunistų partija); tai is vienos pusės gali sustiprinti partijos įtaką parlamente, tačiau kartu beveik neisvengiamai iskyla konfliktai tarp jos parlamentinės frakcijos, kuri turi laviruoti valdzios koridoriuose, sudarinėti sandėrius ir tenkintis kompromisais, ir partinės organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programinių ir strateginių tikslų isdavyste.

            Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.

            Etninės - integracinės - sis pasidalijimas būdingas multietninėms salims, kur dalis partijų isreiskia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo. Didziojoje Britanijoje salia bendranacionalinių konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų partijų veikia etninės Skotų nacionalinė partija (Scottish National Party), Uelso nacionalinė partija (Welsh National Party arba Plaid Cymru), trys Olsterio unionistų protestantų partijos, Olsterio katalikų partija Sinn Fein (politinis IRA - Airijos respublikonų armijos sparnas), Ispanijoje salia Liaudies Partijos, Ispanijos socialistinės darbininkų partijos, Komunistų partijos ir kitų partijų veikia Katalonijos vienybės ir sąjungos partija, Baskų nacionalistinė partija (PNV), Vieninga baskų liaudis (HB), Baskų tėvynė ir laisvė (ETA), Kanarų koalicija, kurios sudėtyje yra penkios partijos. Belgijoje 7-me desimtmetyje susikūrė trys etnoregioninės partijos:  Liaudies sąjunga (Volksunie) Flandrijoje, Valonų sąskrydis Valonijoje ir Frankofonų Demokratinis frontas Briuselyje, o per sekančius 10 metų į tris etnoregionines dalis skilo kiekviena is stambiausių partijų: Kriksčionių socialinė, Socialistinė ir Liberalioji. Indijoje rinkiminė komisija - pastoviai veikianti vyriausybinė institucija registruodama paritijas, siekiančias dalyvauti rinkimuose, oficialiai skyria regionines (veikiančias vienos valstijos ribose) ir nacionalines (turinčias savo organizacijas keliose ar visose valstijose) partijas.

 

            Ideologiniu poziūriu yra keletas skirtingų klasifikacijos variantų:

            1) kairieji - centras - desinieji

            2) nuosaikios (moderate) - radikalios - ekstremistinės

Ispanijoje tarp baskų partijų Baskų nacionalistinė partija yra nuosaiki, ETA - ekstremistinė, pastarajai kategorijai priklauso Spalio Pirmosios Antifasistinės rezistencijos grupė (GRAPO)

            3) revoliucinės - reformistinės - konservatyvios

            4) pagal konkrečią ideologinę pakraipą: liberalios, socialdemokratinės, klerikalinės (religinės), komunistinės, fasistinės. Pagal ideologinius kriterijus partijų spektras skirtingose salyse svyruoja nuo labai riboto (dazniausiai - viena desinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.

           

            Kadangi beveik visos partijos gali būti klasifikuojamos pagal  kiekvieną is paminėtų ideologinių kriterijų, ideologiniu poziūriu ta pati partija gali būti apibūdinta, pavyzdziui, kaip  centristinė, nuosaiki, reformistinė, socialdemokratinė, kita - kaip desinioji, radikali, konservatyvi, klerikalinė. Klasifikacijos ideologiniu kriterijumi pernelyg supaprastina ideologinę įvairovę, todėl  nortint tiksliau įvertinti konkrečios partijos ideologiją būtina zinoti jos programines nuostatas aktualiais skirtingų  visuomenės gyvenimo sferų klausimais. Kaip rodo demokratinių partijų programų analizė, bene vienintelis klausimas, randamas visose programose, yra socialinė-ekonominė politika. Palyginus įvairių partijų pozicijas, isryskėja, kad pagrindiniai skirtumai liečia sekančius klausimus:

            1) valstybinė arba privati gamybos priemonių nuosavybė;

            2) didelis arba mazas valstybės vaidmuo reguliuojant ir planuojant ekonomiką;

            3) palaikymas arba opozicija turto perskirstymo neturtingųjų labui;

            4) valstybinio socialinio saugumo plėtra arba apribojimas.

            Pagal organizacinę struktūrą:             masinės, kadrinės, visaapimančios.

           

            Masinės partijos (mass parties) susikūrė masinių judėjimų ir organizacijų - dazniausiai darbininkų sąjungų - pagrindu. Todėl joms labiau būdinga ideologinė orientacija (daugumoje atvejų - socialistinė arba socialdemokratinė), kuri tarnauja politinės mobilizacijos pagrindu. Partija siekia pritraukti kaip galima daugiau narių, daug dėmesio skiria darbininkų klasės politiniam svietimui. Nariai yra pagrindinis masinės partijos kapitalas. Jie aktyviai dalyvauja partijos veikloje, moka nario mokesčius, įs kurių sudaromas fondas partinei veiklai: svietimui, renginiams, rinkiminėms kampanijoms. Kaip jau buvo atzymėta, masinės partijos atlieka demokratinės integracijos funkciją, kas buvo ypač svarbu industrializcijos ir susietos su ja sparčios urbanizacijos laikotarpiu: būtent masinės darbininkų (kai kur dar denominacinės, arba religinės) partijos Vakaruose padėjo integruoti proletariatą į politinę sistemą  (Kirchheimer O., 1990: 50-51). Masinės partijos - tai dazniausiai socialistų, socialdemokratų ir komunistų partijos. Tačiau siuo klausimu tarp politologų nėra vieningos nuomonės ir daugelis jų priskiria kitas partijas, kurioms būdinga plati masinė bazė ir/arba kolektyvinė narystė (t.y. partijos nariais gali būti ne tik atskiri individai, bet ir įvairūs susivienijimai, organizacijos, darbo kolektyvai ir kitokios grupės).

            Kadrinės partijos (cadre parties) yra pagrįstos kita koncepcija. Jos vertina ne narių kiekybę, o kokybę. Jos dazniausiai vienyja autoritetingus zmones, verslininkus, bankininkus, įvairių sferų elito narius,  galinčius padaryti įtaką rinkėjams arba paremti partiją finansiskai, taip pat rinkiminės kampanijos ekspertus. Narystė grynai asmeninis reikalas, organizacija - amorfiska: nėra statutų, narių bilietų, priėmimo į partiją procedūros, fiksuotų nario mokesčių, reguliarių susirinkimų, nuolatinės veiklos, dazniausiai taip pat ir oficialios programos. Tokių partijų sponsoriais yra stambios monopolijos, verslininkai, kiti turtingi zmonės, svarbią reiksmę joms turi strateginiai rysiai su įvairių sferų elitais, ypač biurokratija, o kai kuriose salyse taip pat aukstaisiais kariskiais.

            Skirtingai nuo masinių partijų, kadrinės partijos iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nedalyvavo integruojant mases į industrinę visuomenę ir jos politinę sistemą. Kadrinės partijos suaktyvėja tik vykstant rinkiminėms kampanijos. Programinės nuostatos ir tikslai formuoluojami priesrinkiminiuose manifestuose, tačiau tiek centrinė, tiek vietinės organizacijos nebūtinai turi jas vykdyti. Kadrinės partijos yra konservatoriai ir saikingos Vakarų Europos salių partijos, Amerikos partijos. Plečiant rinkimų teisę, kadrinės partijos, būdingos partijų evoliucijos pradiniam etapui, palaipsniui  įgyja masinių partijų bruozų ir dabar skiriasi nuo pastarųjų ne masiskumo, bet organizaciniais principais. Grynai kadrinių partijų pokariniu laikotarpiu beveik neliko.

            Visaapimančios partijos (catch-all parties) turi masinių ir kadrinių partijų ypatybių ir ne visi politologai skaito, kad jas galima skaityti trečiuoju partijų tipu.. Britanijos Darbo partija (Labour party), įsteigta 1900 m., vienyja tik kolektyvinius narius - profesines sąjungas, todėl nors profsąjungų nariai moka mokesčius ir yra narių sąrasai,  individualus leiboristas partijai niekuo neįsipareigoja. Būdingų visaapimančios  partijos bruozų turi JAV Demokratų ir Respublikonų partijos: rinkiminės kampanijos metu pirminiuose rinkimuose praktikuojama rinkėjų registracija ir fiksuojami įsipareigojimai balsuoti uz vieną ar kitą kandidatą. Tačiau tuo panasumas su kadrinėmis partijomis ir apsiriboja: pastovios narystės, nario mokesčio, reguliarių susirinkimų nėra, tačiau ryskiai matomas siekimas apeliuoti į visus gyventojų sluoksnius. Tuo tikslu akcentuojami bendranacionaliniai, o ne specifinių grupių interesai ir prioritetai, kaip tai ypač ryskiai rodo de Gaulle'o ir jo Nacionalinės respublikinės sąjungos (Union nationale republicaine) pavyzdys. Viena is svarbių aplinkybių, palengvinusių kvazimasinių partijų iskilimą, buvo bendra, būdinga postindustrinėms visuomenės, politinė deideologizacija, arba taip vadinama ideologijos pabaiga - poziūris, kad postindustrinėse visuomenėse strateginiai visuomenės atnaujinimo projektai, alternatyvūs ateities modeliai netenka politinio aktualumo. Tačiau ideologinis politinių partijų suartėjimas netolygu jų realiai vykdomos politikos tapatumui. Būdami valdzioje, socialdemokratai (Anglijoje - leiboristai) ir liberalai (arba konservatoriai) vykdo kiek skirtingą politiką: kaip rodo palyginamieji tyrimai, pirmieji siekia kaip galima daugiau sumazinti nedarbą, sukuriant naujas darbo vietas, daugiau dėmesio skiria socialiniam aprūpinimui, antrųjų prioritetinis tikslas yra sumazinti infliaciją uzimtumo ir socialinės sferos sąskaita.

            Prie sio tipo artėja daugelis kitų masinių ir kadrinių partijų. Plečiant valstybinio partijų finansavimo praktiką (ypač rinkiminių kampanijų metu), nepaprastai isaugus galimybėms tiesiai kreiptis į rinkėjus per ziniasklaidą, nario mokesčiai ir individuali parama, galinga organizacinė struktūra dabar anaiptol ne tokie svarbūs, kaip tai buvo iki XX amziaus vidurio. Isimtis sios tendencijos yra tos masinės partijos, kurios tradiciskai turi plačią ir stabilią socialinę bazę, uztikrinančią joms tvirtą daugumą parlamente (pav., Norvegijos ir Svedijos socialdemokratai).

            Religinės partijos dabar daugiau būdingos kai kurioms musulmonų salims. Europoje tikslingiau kalbėti apie religinės pakraipos,  dazniausiai kriksčionių demokratų partijas, būdingas kai kurioms katalikiskoms salims. Sis reiskinys yra susijęs su baznyčios ir valstybės santykių istorija. Baznyčia visose Europos salyse, kaip jau buvo atzymėta antrajame skyriuje, pretendavo į dvasinę valdzią, o kartu ir teisę kontroliuoti svietimą bei mokslą. Protestantiskose ir stačiatikių salyse nacionalinė bazyčia faktiskai tapo pavaldi valstybei ir nesipriesino siai kontrolei, juolab kad valstybė palaikė protestantų siekimą įvesti privalomą pradinį mokslą (dar XVII amziuje) gimtąja kalba. Katalikiskose salyse liberalų ir radikalų privalomo pasaulietisko svietimo koncepcija (įkvėpta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos) sukėlė astrius konfliktus visuomenėje ir paruosė dirvą kriksčioniskų partijų atsiradimui, kurios formavosi beveik identiskais keliais, kaip ir socialdemokratinių partijos. Net aktyviau negu pastarosios, kriksčionių demokratų partijos steigė savo institucijas: mokyklas, jaunimo organizacijas, profesines sąjungas, sporto klubus, laikrasčius, zurnalus, vėliau net radijo ir TV stotis.

           

Partinės sistemos (PS)

            Partinė sistema (party system) yra visuomenės politinės sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikiančias salyje partijas ir jų tarpusavio santykius. Skiriasi PS partijų skaičiumi ir kokybiniais pozymiais. Partijų tarpusavio santykiai priklauso nuo politinės sistemos esmės, ypač nuo politinio rezimo. Kartu PS yra vienas is pozymių, apibūdinančių politinį rezimą.

            Pačiais bendriausiais bruozais partinę sistemą galima pavaizduoti sitokia schema (Daalder H., 1990: 85):

                                                Valdantieji elitai           

                                                          -- ------  

                                                       /           \\\   Antisisteminės elitinės grupės

                                                     // vald. ir  \ \

    Antisisteminės partijos         /  / opozicinės\  \  Antisisteminės partijos

            (kairiosios)                  /   /     partijos    \   \    (desiniosios)

                                              /   /_____________\    \

                                           /    /    Izoliac. partijos \     \

                                         /   Antisisteminės grupės      \       

                                        /     Subsisteminės­_grupės____\    

            Antisisteminės (tiek elitinės, tiek masinės) ir subsisteminės grupės ir partijos boikotuoja arba yra indiferentiskos politinei sistemai.  Demokratinės partinės valdzios sfera apsiriboja valdančiosiomis ir opozicinėmis partijomis, todėl jos efektyvumas priklauso nuo to, kokią pirmaidės dalį uzima si sfera. Anglijos ir Svedijos partinėse politinėse sistemos ji beveik sutampa su piramide, kai kuriose kitose sistemose ji uzima labai mazą jos dalį (Italija, Weimaro Vokietija, Ketvirtoji respublika Prancūzijoje, t.y. iki 1958 m., dabartinė Rusija). Proporcija nėra pastovi: izoliacionistinės ir antisisteminės grupės daznai integruojamis į valdzios struktūrą, is kitos pusės, opozicijos sistemai  (antisisteminės partijos ir grupės) ir indiferentiskumo (subsisteminės grupės) striprėjimas gali labai sumazinti demokratinės politikos lauką.Antisiteminės partijos gali tikslingai siekti jos diskreditacijos ir anti- bei subsisteminių grupių stiprėjimo. Tai buvo būdinga komunistų taktika daugelyje salių

           

            Kaip ir partijas, partines sistemas galima klasifikuoti, panaudojant įvairius kriterijus. Tačiau daugumoje salių yra toli grazu ne visų ideologinių pakraipų ir skirtingų tipų partijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose atstovaujamos valdzios principai buvo įgyvendinti anksčiau, negu susiformavo darbininkų klasė, todėl ten nesusikūrė socialdemokratinė partija. Daugelyje issivysčiusų salių (Anglijoje, Skandinavijos salyse, Sveicarijoje ir kitose) nebūdingos radikalios ir ekstremistinės partijos. Todėl partinių sistemų tipologija paprastai remiasi partijų skaičiumi, nors ir sis kriterijas daznai yra labai reliatyvus, nes ne visada aisku, kiek partijų galima priskaičiuoti. Vienas is  galimų būdų yra skaičiuoti visas pasiskelbusias arba įregistruotas partijas, kitas - tik tas partijas, kurios turi  platesnę rinkėjų paramą. Pirmuoju atveju į sąrasą patektų ne tik didziausios masinės partijos, bet ir mikroskopinės partijomis pasiskelbusios grupės. Antruoju atveju rezultatas labai priklausys nuo procentinio "slenksčio": pavyzdziui, virs 5% balsų gali surinkti tik 3-4 partijos, o į 3% barjerą įveikusių sąrasą gali patekti keliskart daugiau partijų.

            Skirtingus PS tipus galima pavaizduoti schema (kur P reiskia bet kokią partiją, o linija - socialinę bazę):

Bepartinės sistemos

__________________________________________________________

Vienpartinės sistemos

|                                               P                                                    |    

|_________________________________________________________|

Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija

|                       P                      |           P          |      P     |   P | P |P|

|_________________________________________________________|

Dvipartinės sistemos

|                      P                              |            P                 |     P     |    P    |   P |              

|_________________________________________________________|

Daugiapartinės sistemos be dominuojančios partijos (moderuotas pliuralizmas)

|           P          |         P       |          P       |      P      |     P     |    P    |   P  |

|_________________________________________________________|

Fragmentuotos daugiapartinės sistemos (poliarizuotas pliuralizmas)

|        P       |     P   |   P  | P | P |P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|

|________|_____|___|__|__|__|__|__|_|_|_|_|__|_|_|_|__|_|_|  

 

            Vienpartinėse sistemose yra tik viena partija, kitų legali veikla yra uzdrausta. Praktiskai partija susilieja su valstybinės valdzios struktūromis, tampa jų dalimi. Tokia sistema buvo būdinga  Italijai 1924-1945 m., Vokietijai 1933-1945 m., Ispanijai 1939-1975 m., Portugalijai Sovietų Sąjungai, kitoms "socialistinėms" salims, dabar ji islieka Kinijoje, Kuboje, Afganistane, Irane, kai kuriose kitose Azijos ir Afrikos salyse. Būdingos vienpartinės sistemos totalitariniams ir autoritariniams rezimams. Tačiau negalima nepazymėti, kad neretai vienpartinės sistemos buvo ir lieka gana efektyviu instrumentu, siekiant įveikti įvairių visuomenės grupių susipriesinimą, gresiančią pilietinių karu fragmentaciją.

            Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija daznai susiformuoja, jei ilgą laiką (bent keletą desimtmečių) tęsiasi tautinio issilaisvinimo judėjimas, kuris beveik visada yra plati koalicija politinių jėgų, siekiančių nepriklausomybės. Jeigu judėjimas gali vykti legaliai, naudojantis konstituciniais metodais, kaip tai ypač buvo būdinga Didziosios Britanijos kolonijoms, judėjimas sukuria tvirtą organizacinę struktūra, įgyja plačią masinę bazę ir susiformuoja kaip masinė partija. Ryskus pavyzdys - Indijos nacionalinis kongresas (INC), įkurtas dar 1885 m. ir po nepriklausomybės atkūrimo (1947 m.) be pertraukos 30 metų buvęs valdančiąja partija. Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo iki pat pastarųjų metų panasiai dominavo Liberalinė demokratų partija. Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija nėra isimtinis reiskinys demokratinėse salyse, tačiau jos nėra labai patvarios: is dominuojančios partijos anksčiau ar vėliau iseina atskiros grupės kurios sudaro savarankiskas partijas, pamazu sustiprėja opozicijos įtaka ir galiausiai susiformuoja vienoks ar kitoks daugiapartinės sistemos variantas. Taip atsitiko Indijoje (pirmas INC skilimas įvyko 1969 m.), tam tikrų paralelių galima rasti desimto desimtmečio pradzioje Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse.

            Formaliai siam partinės sistemos tipui yra artima sistema su hegemoniska partija, tačiau esminis skirtumas yra tai, kad kitų pąrtijų veikla ir socialinė bazė yra grieztai apribojamos. Sios partijos negali konkuruoti su hegemoniska valdančiaja partija ir nesudaro jai rimtos opozicijos. Tokios sistemos būdingos Kinijai, Sirijai, Turkmenistanui, Uzbekistanui, netolimoje praeityje - Rytų Vokietijai ir kai kurioms kitoms "socialistinėms" salims.

            Klasikiniai dvipartinių sistemų (arba bipartismo) pavyzdziai yra JAV (Respublikonų ir Demokratų partijos) ir Didzioji Britanija (konservatoriai ir leiboristai).  Siose sistemose dviem partijoms kartu atitenka 90-99% rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų balsų; balsų skirtumas tarp laimėjusios rinkimus partijos ir pralaimėjusios dazniausiai sudaro tik 1% ir beveik niekada nevirsyja 3% . Stabilumu jos toli pranoksta kitus partinių sistemų modelius ir todėl bene dauguma politologų (pirmiausia amerikiečių) skaito bipartinę sistemą optimalilausiu partinės sistemos modeliu.

            Daugiau paplitusi modifikuota dvipartinė sistema (neretai vadinama 2 1/2 arba 2+1): dvi pagrindinės, mazdaug vienodo pajėgumo partijos gauna rinkimuose 75-90% dalyvaujančių rinkėjų balsų (skirtumas tarp dviejų stambiausių partijų gali svyruoti nuo 7-8% iki keliolikos procentų), tačiau  abiem trūksta bent kelių ar keliolikos vietų, kad būtų galima sudaryti vienpartinę vyriausybę. Todėl jos priverstos blokuotis su trečiaja, zymiai silpnesne partija. Vokietijoje iki susivienijimo tokia trečiąja jėga buvo Laisvųjų demokratų partija. Panasi sistema būdinga Kanadai, Austrijai, Australijai. Tačiau sistemos "2 1/2" nėra itin pastovios ir dazniausiai tampa daugiapartinėmis. Taip įvyko ir Vokietijoje, kur pamazu sustiprėjo Zaliųjų partijos įtaka ir į sistemą įsijungė Demokratinio socializmo partija - buvę Rytų Vokietijos komunistai.

            Moderuotose daugiapartinėse sistemose yra paprastai trys-keturios mazdaug vienodo pajėgumo partijos, neretai salia jų veikia  iki keliolikos smulkesnių. Galimi du variantai: arba visos pagrindinės partijos siekia dalyvauti koalicinėje vyriausybėje (Nyderlandai, Belgija, Sveicarija, Danija), arba grupuojasi į stambesnius kairiųjų, desiniųju, neretai dar į centristų blokus. Pastarojo subtipo sistemos dabar ypač būdingos pokomunistinėms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Istorinė patirtis rodo, kad efektyvumo ir stabilumo bent atzvilgiu minėtose Europos salyse tokios sistemos niekuo nenusileidzia bipartinėms (JAV ir Anglijos) sistemoms. Tačiau nesant tvirtų koalicinės politikos ir kompromisų siekimo tradicijos, sistema yra potencialiai nestabili. Partijoms, ypač jei jų lyderiai turi didelių politinių ambicijų, daznai nelengva susitarti dėl koalicijos sudarymo sąlygų, nes mazesnieji koalicijos partneriai gali pareikalauti prestizingų postų vyriausybėje, gali laikytis gana nepriklausomai nuo ministro pirmininko. Galiausiai, nereti atvejai, kada tenka suformuoti mazumos vyriausybę, kuri gali issilaikyti tik tokiu atveju ir tik tol, kol ją palaiko bent dalis opozicijos. Tokios situacijos pastaraisias metais ne kartą buvo susidariusios Indijoje, po 1998 m. spalio mėnesio parlamentinių rinkimų Latvijoje koalicija, kurią sudarė partijos "Latvijos kelias", partijos "Tėvynei ir laisvei" ir Judėjimo uz Latvijos nacionalinę nepriklausomybę susivienijimas bei Naujoji partija, turi seime tik 46 vietas is 100.

            Krastinis daugiapartinės sistemos variantas yra atomizuota, arba fragmentuota partinė sistema, kuriai būdinga keliasdesimt (kai kada virs simto) smulkių partijų, tarp jų ir antisisteminės, t.y. nepripazįstančios esamos politinės sistemos. Partijoms būdingos priesiskos ideologijos ir dvipusė, nuolat konfrontuojanti tarpusavyje ir neatsakinga opozicija - is kairės ir is desinės. Viena ar kelios partijos, uzimančios centristinę poziciją, sudaro vyriausybę. Krastinės partijos vyriausybės formavime paprastai nedalyvauja. Daugumos partijų vienintelė egzistavimo priezastis yra politinio veikėjo noras turėti savo partiją. Tokia sistema būdinga Bolivijai, su tam tikromis islygomis - Gruzijai, Rusijai (1998 m. - 5000 partijų. Maurice Duverger (1954/1990: 290) pagrįstai tvirtino, kad gausybė partijų, daugelis kurių egzistuoja neilgai, tikslingiau skaityti daugiapartiskumo  nebuvimu, "partijų priesistorine era", tokią situaciją jis skaitė būdinga daugeliui tapukario Centrinės Europos, naujoms Afrikos, Artimųjų Rytų ir Lotynų  Amerikos salių.

            Stabilų daugiapartinių sistemų funkcionavimą sąlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti faktoriai. Nemazą reiksmę turi ir rinkiminės sistemos ypatybės, apie kurias bus kalbama VIII skyriuje.

Partinių politinių sistemų funkcionavimo ypatybės

Jau buvo kalbėta, kad pagrindinė ir būtina normalaus politinės, tame tarpe ir partinės sistemos, sąlyga yra tai, kad visos politinės partijos pripazintų egzistuojančią sistemą ir prisilaikytų priimtų salyje politinės elgsenos normų. Įvairios ekstremistinės arba revoliucinės (kitaip tariant, antisisteminės) partijos, ypač jei jas palaiko kokia nors stambesnė socialinė grupė, religinė ar etninė mazuma, neisvengiamai destabilizuoja padėtį ir gali priversti valdzią imtis veiksmų, apribojančių partijų veiklą. Demokratinės sistemos, įkurtos daugelyje buvusių kolonijų, zlugo pirmiausia todėl, kad konkuruojančios partijos prisilaikė visai nesuderinamų poziūrių, neprisilaikė bendrų zaidymo taisyklių, o daugelis dar nepripazino rezimo ir net valstybės legitimumo. Autoritarinis rezimas, kuri daugumoje atvejų įvedė kariskiai, buvo vienintelė reali iseitis is chaoso.

                                               

            Demokratiniams rezimams yra būdingos partijos, kurios veikia prisilaikydamos tradicinio europinio parlamentarizmo normų ir principų. Valdo paprastai partija (arba jų blokas), nugalėjusi rinkimuose, jai oponuoja opozicinės, tačiau ne priesiskai nusistačiusios partijos. Vykdomas teisinis partijų veiklos reguliavimas, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų  salių (bet ne Didziosios Britanijos ir JAV) konstitucijose apibrėztos partijų funkcijos ir veiklos sąlygos. Autoritarinių ir totalitarinių rezimų sąlygomis PS tampa rezimo paramos instrumentu, o dominuojanti partija is esmės susilieja su valstybe. Partinės sistemos keičiasi. Per pastaruosius 10 metų daugumoje postkomunistinių valstybių vietoje vienpartinių susiformavo daugiapartinės sistemos. Afrikoje 1964-1989 metais 38 salyse įsitvirtino vienpartinės ir 20 salių - bepartinės sistemos, tačiau vėliau dauguma (34) vienpartinės sistemos persiformavo į daugiapartines.

            Salyse su tvirtesnėmis demokratijos tradicijomis taip pat yra "antisisteminių" partijų ir grupių, tačiau jos uzima marginalinę padėtį, neturi plačios paramos ir todėl separatistinės partijos Didzojoje Britanijoje (Sinn Fein), Ispanijoje (baskų ETA), Indijoje (Nacionalinis mizo frontas, Nacionalinė naga taryba) , sikhų Dal khalsa, musulmonų partijos Kasmyre) negali padaryti  tokio destruktyvinio efekto.

            Daugiapartinių sistemų (kartu ir visos politinės sistemos) stabilumas labai priklauso nuo partijų etninių ir regioninių sąsajų. Jeigu dominuojančių bei kitų reiksmingesnių partijų bazė yra teritorinė ir ypač etnoregioninė, tai neisvengiamai stiprina (etno) regioninę politinę diferenciaciją, o perspektyvoje  net fragmentaciją. Tarp demokratinių valstybių tokios tendencijos būdingos salims, kuriose veikia įtakingos etnoregioninės partijos: Belgijai, Kanadai, Indijai, is dalies Ispanijai.  Visose siose salyse problema buvo sprendziama, decentralizuojant valdymą arba panaudojant federacinės sandaros principus, tačiau tai, kaip rodo Kanados ir kai kurių Indijos valstijų (Pandzabo, Kasmyro, Nagalendo, Mizoramo) pavyzdziai, nebūtinai uztikrina iscentrinių tendencijų susilpnėjimą. Daugiapartinė sistema nesudaro teritorinės dezintegracijos pavojaus tuo atveju, jeigu skirtingų partijų socialinė bazė proporcingai aipma visą salies teritoriją.

            Kita svarbi partinės sistemos efektyvumo prielaida yra visuomenės struktūra. Issivysčiusiose salyse didziausią gyventojų sluoksnį sudaro vidutinė klasė. Siekdamos maksimalaus rinkėjų skaičiaus paramos, visos stambesnės partijos turi orientuotis į sią klasę ir todėl klasinės partijos (pav., kairieji ir desinieji Europoje, demokratai ir respublikonai JAV) tampa visaliaudinėmis, ideologiniai skirtumai tarp jų labai sumazėja. Lemiamą reiksmę gali turėti ir mazumų parama, ir partijos negali neatsizvelgti. Isdavoje visose didesnėse partijose atsiranda frakcijos, kurias su tam tikromis islygomis galima pavadinti kairiosiomis, desiniosiomis ir centristinėmis.  Todėl ideologiniai ir programiniai skirtumai tarp dabartinių masinių  partijų zymiai sumazėjo, kai kurių politologų nuomone artėja prie nulio, daugiau būdingas tampa bendras bruozas - pragmatizmas, o ne ideologija. Galiausiai, vietinės partijų organizicijos turi isreiksti ir savi regionų interesus, o tai reiskia, kad didziosios partijos turi būti decentralizuotos. Jungtinėse Amerikos Valstijose politologai kartais juokauja, kad salyje veikia 51 Respublikonų ir tiek pat Demokratų partijų. Dėl sių visų priezasčiųsavo poziūriais ir nuostatomis kokios nors frakcijos ar vietinės organizacijos nariai yra artimesni konkuruojančios partijos analogiskai frakcijai arba organizacijai, negu kitoms savo partijos frakcijoms.

            Vidinė partijų diferenciacija ir bendras partijų suartėjimas turi svarbių pasekmių sistemos funkcionavimui. Kiekvienai partijai tenka ieskoti kompromisų tarp skirtingų frakcijų savo gretose, kooptuoti jų atsovus į partijos vadovybės ir, jei partija tampa valdančiąja, vyriausybės sudėtį. Formaliai vienpartinė vyriausybė realiai nedaug skiriasi nuo koalicinės.

            Kita labai reiksmingas sio proceso rezultatas yra tai, kad valdančiųjų partijų kaita neturi dramatiskų pasekmių nei visuomenei, nei jos politinei sistemai. Dvipartinėse sistemose (JAV, D.Britanijoje, su islygomis taip pat Vokietijoje) čia svarbų vaidmenį vaidina moderuotas abiejų partijų pobūdis, daugiapartinėse sistemose - koalicinių vyriausybių tradicija. Atitinkamai pasikeitė ir rinkėjų elgsena. Senoms demokratijoms (JAV, Anglija) būdinga, kad rinkimuose nemaza rinkėjų dalis visai nebalsuoja. Tapusios visaapimančiomis, partijos netenka savo pastovaus elektorato - Vakarų Europoje si tendencija (aiskiai susieta ir su klasinių skirtumų mazėjimu) isryskėjo nuo septintojo desimtmečio pabaigos. Be to, susiformavo taip vadinamas negatyvaus balsavimo fenomenas: rinkėjai balsuoja uz konkretų kandidatą vien todėl, kad neduoti laimėti jo varzovui. Kaip parodė viesosios nuomonės apklausa, 1980 m. prezidentiniuose rinkimuose JAV beveik pusė, atidavusių savo balsus uz Reagan'ą is tikrųjų norėjo tik atsikratyti Jimmy Carter'io. (Beje, negatyvaus balsavimo fenomenas būdingas ir pokomunistinėms salims. Rusijoje Boris Jelcin laimėjo 1996 m. rinkimus vien todėl, kad daugumai rinkėjų komunistas Ziuganov buvo dar maziau priimtinas).

                                    Visuomeniniai judėjimai ir organizacijos              

Visuomeniniai judėjimai yra susivienijimai zmonių, siekiančių bendrų, paprastai tiksliai suformuluotų tikslų. Suformuodami savo struktūras, jie tampa organizacijomis. Skirtingai nuo partijų, judėjimams ypač būdinga kolektyvinė narystė: į jų sudėtį įeina, salia individualių narių, įvairios organizacijos ir politinės partijos. Kitas specifinis judėjimų bruozas yra tai, kad jie nebūtinai dalyvauja kovoje dėl politinės (tame tarpe valstybinės) valdzios: pavyzdziui, zaliųjų judėjimai daugelyje salių ilgai nedalyvavo politikoje ir tik vėliau, susiorganizavę į partijas, įsijungė į elektoralinę kova ir dabar turi savo atstovus parlamente. Vokietijoje zalieji po 1998 m. rinkimų tapo ta frakcija, su kuria socialdemokratai sudarė koalicinę vyriausybę.

            Judėjimų raidoje galima isskirti keletą stadijų, arba etapų. Pirmojoje stadijoje formuojasi ir yra svarstomos idėjos ir poziūriai, atsiranda aktyvistai. Antroji stadija - idėjų propaganda, siekimas pritraukti kaip galima daugiau salininkų ir rėmėjų. Trečiojoje stadijoje, kai judėjimas įgyja platesnę socialinę bazę, formuluojami reikalavimai, aktivizuojasi veikla (neretai ir politinė). Ketvirtoji stadija yra savotiska kryzkelė: judėjimas, pasiekęs savo tikslą (reikalavimai yra patenkinti) arba uzgęsta, arba atvirksčiai, perauga į visuomeninę politinę organizaciją arba į partiją ir siekia dalyvavimo valdyme.

            Normaliomis stabiliomis sąlygomis judėjiams praeina sias stadijas per keletą desimtmečių. Tačiau vykstant radikalioms politinėms permainoms, pavyzdziui, griūvant autoritariniam rezimui ir vykstant visuomeninio gyvenimo demokratizacijai, galima yra labai sparti judėjimo evoliucija. Susikaupęs masinis nepasitenkinimas duoda judėjimams progą per keletą mėnesių tapti įtakinga politine jėga. Taip įvyko 'aksominės" ir "dainuojančios" revoliucijos kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos salyse (ypač Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Armėnijoje), kada per vienerius ar dvejus nuo steigiamojo suvaziavimo judėjimai tapo valdančiaisiais blokais.

            Visuomeninės arba nevalstybinės organizacijos (NGOs - non-government organizations) yra nevalstybinės socialinių rysių formos, susidarančios bendrų interesų pagrindu. Dazniausiai organizacijos yra profesionalinio pobūdzio, turi statutus, suformuluotus tikslus, fiksuota narystė, renkamus organus ir vadovybę. Didziausios masinės organizacijos yra profesinės, jaunimo,  sąjungos, mokslinės bendrijos. Pagrindiniai darbo metodai yra įtikinimas ir auklėjimas.

            Skirtumas tarp judėjimų ir organizacijų yra reliatyvus: kiekviena masinė organizacija veikia kaip judėjimas (pav., jaunimo, moterų, profsąjungų). Jeigu organizacija įsijungia į politinį procesą, ji įgyja formalų ar neformalų visuomeninį politinį statusą ir tampa politiniu judėjimu. Politinių judėjimų socialinė bazė yra nevienalytė, marga ir plati. Ypač įtakingos yra profsąjungos, kuriose daugelyję salių sudaro politinių partijų pagrindą ir daznai yra jų kontroliuojamos. Įtakingi politiniai ir profsąjungų susivienijimai (federacijos, konfederacijos) neretai viesai (liaudies frontai Baltijos respublikose nuo 1988 m. rudens iki 1990 m. pavasario, kada jie laimėjo rinkimus) arba uzkulisinės kovos būdais primeta savo valią vyriausybėms.

            Yra keli judėjimų klasifikacijos variantai, naudojant skirtingus kriterijus:

            pagal tikslą: reformistiniai, konservatyvūs, nacionaliniai demokratiniai, ekologiniai, revoliuciniai, kontrrevoliuciniai;

            pagal veiklos sferą: socialiniai (jaunimo, feministiniai ir kt.), tautiniai, religiniai, moksliniai, svietimo, blaivybės;

            pagal veikos vietą: vietiniai, regioniniai, salies masto ("nacionaliniai"), tarptautiniai;

            pagal veiklos metodus: legalūs ir nelegalūs, taikingi ir ginkluoti (teroristinės grupės: IRA - Airijos respublikinė armija Olsteryje, ETA Ispanijoje, "raudonosios brigados" Italijoje, taip pat partizanų judėjimai, neretai kontroliuoją dalį salies teritorijos).

                                                Interesų grupės

            Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės (interest groups) - organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje (Shively: 219). Nors demorkatijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė valdzia apskritai ir tuo labiau valstybinė valdzia, turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių - inteligentijos, darbininkų, fermerių, verslininkų ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės.

            Skirtingai nuo politinių partijų, interesų grupės nesiekia politinės, juolab valstybinės valdzios. Daznai jos yra identiskos judėjimams ir organizacijoms. Tačiau daugelis interesų grupių skiriasi nuo organizacijų tuo, kad yra labiau homogeniskos ir kartu maziau struktūruotos. Svarbiausia,  interesų grupių pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinė valdzia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsizvelgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas. Filatelistų asociacija ar sunių mėgėjų klubas yra tik organizacijos, o verslininkų asociacijos, profesinės sąjungos yra kartu interesų grupės. Savo veikla jos uztikrina efektyvią konkurenciją ir galimybes dalyvauti politikoje palyginti platiems gyventojų sluoksniams. Veikia interesų grupės dazniausiai per lobby. Jungtinėse Amerikos Valstijose lobizmas     neretai yra vadinamas trečiaisias Kongreso rūmais (salia Atstovų rūmų ir Senato).

            Interesų grupių daugiausia yra demokratinėse salyse, nes demokratija ne tik sankcionuoja, bet ir skatina interesų artikuliavimą. Tačiau panasios grupės funkcionuoja kiekvieno rezimo sąlygomis. Nesant galimybės formaliai sukurti suinteresuotas grupes, jų funkcijas zymia dalimi atliekas kitos egzistuojančios organizacijos: armija, profesinės sąjungos, universitetai, mokslininkų asociacijos, sporto klubai ir t.t. Amerikoje didziausieji interesų grupių susivienijimai yra:

            Nacionalinė pramonininkų asociacija (apjungia 75% visų pramoninių kompanijų);

            Prekybos rūmai, kurių nariais yra 27 000 vietinių prekybos rūmų, 200 000 kompanijų ir 13 000 verslininkų asociaciju;

            Nacionalinė smulkiojo verslo asociacija (500 000 kompanijų);

            Nacionalinė nepriklausomo verslo federacija (400 000 kompanijų);

            Nacionalinė svietimo asociacija;

            Amerikos fermerių biurų asociacija;

            Amerikos advokatų asociacija;

            Karinės pramonės lobby;

            Zydų lobby

ir daugelis kitų. Prie JAV vyriausybės veikia apie 2000 patariamųjų komitetų (advisory commitees and boards), kurių nariais yra taip pat verslo ir interesų grupių atstovai. Amerikoje interesų arba spaudimo (pressure groups) įtaka yra tiek svarbi, kad neretai manoma, kad jos gali ne tik konkuruoti su poitinėmis partijomis, bet ir aprskritai uzimti jų vietą.

             Nedidelioje Norvegijoje dar astuntojo desimtmečio pradzioje buvo veikė apie 1200 interesų grupių, tarp jų 540 atstovavo įvairias ekonomines asociacijas, 274 - taranautojus ir profesines sąjungas, 119 - kultūrą, 94 - sportą, 52 - religinius susivienijimus ir tik 52 buvo grynai politinio pobūdzio (Shively 1995: 220).

            Nemaza interesų grupių susikūrė ir Lietuvoje. LiJOT - Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, vienijanti 34 nevalstybines jaunimo organizacijas, tarp jų ir Lietuvos studentų sąjungą (LSS), Lietuvos kriksčioniskoji jaunimo baliveybės sąjunga "Zingsnis", Kauno jaunimo organizacijų sąjunga "Apskritasis stala", Lietuvos skautija ir daug kitų.

            Interesų grupės demokratinėse salyse yra svarbiausia pilietinės visuomenės institucija. Jų būna įvairaus tipo. Daznai susiformuoja taip vadinamos anominės (bevardės) grupės. Jos neturi formalios organizacinės struktūros, daznai ir vadų, mazai koordinuoja savo veiklą, kurioje neretai panaudojama jėga. Daugumoje atvejų tai minia, siekianti įvykdyti kokį nors veiksmą. Tokios grupės 1968 m. veikė Amerikoje juodųjų ir Prancūzijoje studentų maistų laikotarpyje. Panasaus pobūdzio yra fanų grupės, svenčiančios savo komandos pergalę arba atvirksčiai, sukeliančios riauses dėl jos pralaimėjimo.

            Neasociacinių grupių isskirtinis bruozas yra tai, kad jos nėra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija zmonių, kuriuos kiti isskiria kaip grupę. Tai gali būti autoritetingų konkrečios vietovės zmonių grupė, su kuria valdzios atstovai gali tartis iskilusiu klausimu, arba respondentų kategorija viesosios nuomonės tyrime, kada jie sugrupujami kaip studentai, fermeriai, pagyvenę zmonės. Skaitoma, kad jų atsakymai isreiskia grupės nuomonę.

            Institucinės grupės yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai. Panasaus tipo institucijos gali pradėti funkcionuoti kaip suinteresuotos grupės, kai pradeda kelti savo reikalavimus, kartais tuo tikslų pasamdydamos profesionalų lobistą.

            Asociacinės grupės specialiai sukuriamos politiniais tikslais - pastoviai ginti savo narių interesus, demorkatinėse salyse jos sudaro pagrindinę interesų grupių masę.

           

            Interesų grupės savo veikloje naudoja platų priemonių arsenalą ir įvairią taktiką.

            1) Vakarų salyse labiausiai paplitęs interesų grupių veiklos būdas yra lobingas (lobbing). Visos svarbesnės grupės stengiasi turėti savo lobby valdzios organuose, ypač parlamentuose (JAV - Kongrese). Lobby sudaro kompetentingi zmonės, kurie gerai zino savo atstovaujamos grupės problemas, moka įtikinančiai isaiskinti jų reikalavimus valdziose sferose ir, svarbiausia, gerai orientuojasi valdzios koridoriuose, pazįsta parlamento narius, zino su kuo ir kaip reikia kalbėti. Dazniausiai toks poreikis iskyla, kai svarstomas biudzetas arba įstatymų projektai, kurie liečia grupės interesus. Siekdami paveikti legislatorius, lobistai is esmės veikia kaip tarpinė grandis tarp interesų grupių ir valstybinės valdzios ir daro įtaką, formuojant politiką.

            2) Informacijos kontrolė. Kai kuriais atvejais grupė disponuoja specializuota informacija arba jos nariai turi ypatingą kvalifikaciją. Pavyzdziui, mokslininkai, įvairių korporacijų ekspertai, lakūnai, gydytojai yra nepakeičiami savo srities zinovai, ir valdzia turi skaitytis su jų nuomone, sprendziant klausimus, liečiančius jų interesus. Savaime suprantama, panaudoti informaciją kaip spaudimo priemonę gali tik grupės, kurių kompetencija yra svarbi ir kurių negalima pakeisti. Daugumas profsąjungų, religinės grupės, hobi asociacijos neturi specializuotos unikalios informacijos arba kvalifikacijos.

            3) Rinkiminė veikla. Stambios grupės rinkimų metu gali rinkti lėsas tarp savo narių kandidatui ar partijai palaikyti, aktyviai dalyvauti rinkiminėje kampanijoje, palaikyti rinkėjų balsais. Rinkiminėse kampanijose daznai aktyviai reiskiasi profsąjungos, didelės religinės organizacijos, ethninės grupės. Tačiau toli grazu ne kieviena grupę gali aktyviai reikstis rinkiminėje kampanijoje. Filatelistų asociacijos arba Skotijos terjerų mėgėjų klubo nariai gali turėti labai skirtingus poziūrius Į politines partijas ir kandidatus ir vargu ar paklustų savo vadovų rekomedacijoms.

            4) Ekonominės galios panaudojimas. Interesų grupės, uzimančios strateginę vietą ekonominėje sferoje, ypač profesinės  sąjungos ir verslininkų asociacijos, siekdamos apginti savo interesus, gali paralizuoti svarbių sferų funkcionavima, paskelbdamos streiką arba grąsindamos ekonominėmis priemonėmis.

            5)  Viesa informacinė kampanija. Grupės, tarp jų ir neskaitlingos, gali bandyti pakeisti politiką netiesioginiu būdu - pradėdamos informacinę kampaniją ziniasklaidoje, tikėdamosios tuo paveikti viesąją nuomonę, kuri savo ruoztu priverstų valdzia pakeisti savo politiką. Tačiau pasinaudoti sa taktika gali turtingos grupės. Astuntame desimtmetyje Amerikos korporacijos, sukilus nepasitenkinimui dėl aplinkos tersos, organizavo skelbimų kampanija, kuris devizas buvo "tersia ne verslas, tersia zmonės".

            6) Prievarta ir dezorganizacija (disruption). Plačiai teroristinę taktiką naudojo radikalios kairiosios grupės (Raudonosios brigados Italijoje, IRA Siaurės Airojoje, ETA Ispanijoje). Terorizmas yra efektyviausias būdas pasireiksti smulkioms grupėms (pav., maziau simto narių). Sia taktiką gana sėkmingai gali naudoti separatistinės organizacijos, kurios negresia pavojus netekti savo tautiečių paramos.

            7) Bylinėjimasis (litigation). Demokratinėse salyse kai kurios suinteresuotos grupės gali siekti pakeisti arba anuliuoti kokį nors įstatymą per teismą. Tam nereikia nei daug narių, nei ypatingai didelių islaidų. Amerikoje pirmaisias pokario desimtmečiais per teismą juodųjų organizacijos pasiekė, kad būtų desegreguotos mokyklos pietinėse valstijose ir leista juodiesiems dalyvauti pirminiuose rinkimuose.

            Interesų grupės keičia savo taktiką priklausomai nuo savo dinamikos. Amerikoje juodųjų judėjimas perėjo nuo bylinėjimosi prie viesų masinių kampanijų, o vėliau jos plačiai įsitraukė į elektoralinę veiklą.

           

            Pasverti interesų grupių ir politinių partijų vaidmenį postindustrinų visuomenių demokratinės sistemose yra gana sunku. Is vienos pusės yra bent  keletas faktorių, mazinančių suinteresuotų grupių efektyvumą. Pirma, ne visi interesai yra vienodai gerai organizuoti. Pranasumą turi grupės, kurių nariai yra daugiau sukoncentruoti tam tikroje teritorijoje, labiau issilavinę, labiau priklausomi nuo valdzios priimamų sprendimų. Todėl ne visų grupių balsas vienodai girdimas. Pavyzdziui, daugumoje Vakarų salių verslo grupės turi įtaką, neproporcinga sio sluoksnio svoriui tarp visų gyventojų. Daugelyje besivystančių salių panasiai labai įtakingi yra stambūs zemvaldziai, paprastai turį stiprius rysius su armija (jų seįmos nariai sudaro didziausią dalį karininkų). Izraelyje dėl dviejų didziausių partijų (Likud ir Darbo partijos) lygsvaros, neproporcingai sustiprėjo ortodoksinių religinių sektų įtaka. Dėl jų spaudimo sestadieniais gyvenimas Izraelyje apmirsta, net neskraido nacionalinės aviakompanijos "El Al" lėktuvai. Amerikoje daugumas gyventojų pasisako uz asmeninių ginklų apribojimą, tačiau įtakinga National Rifle Association daugumoje vietovių efektyviai sukliudė priimti grieztesnius įstatymus. Antra, daugumas suinteresuotų grupių nėra itin demokratiskos organizacijos. Kaip ir politinėse partijose, grupių lyderiai panaudoja administracinę struktūra savo valdziai įtvirtinti ir daznai nelabai paiso eilinių narių nuomonės. Teoriskai pastarieji gali pereiti į kitą grupę, tačiau praktiskai tai nėra būdinga, nes suintersuotų grupių narius nuo to zingsnio sulaiko lengvatos ir privilegijos, kurias suteikia grupė savo nariams. 

            Tačiau galima pateikti nemaza argumentų, įrodant kad partijų reiksmė ir net politinė įtaka yra dar labiau ribota. Problemą labai aiskiai reziumuoja italų politologas Alessandro Pizzorno (1990: 66-67): "Didėjantis ekonominis tarpusavio priklausomumas nacionaliniame ir tarptautiniame lygiuose stiprina tarptautinių ir privačių nacionalinių aktorių (arba inetresų grupių. - A.P.) veto galias, apribodamas sistemos centrinės valdzios autonomiją, jos galimybę vykdyti ilgalaikę politiką (policies) ir suformuoti vieningą valią pakeisti visuomenę pagal kokią nors bendrą programą... Kadangi politiniai sprendimai yra vien derybų tarp atskirų interesų isdava, politinės partijos turi pritaikyti savo struktūrą prie realių aktorių - ineteresų grupių poreikių.

            Tačiau ne visi politiniai sprendimai yra derybų tarp privačių interesų rezultatas. Net pliuralistinėse sistemose tam tikro lygio sprendimai apeina pliuralistines atstovavimo procedūras, nes jie liečia sistemos kaip visumos problemas jos santykiuose su kitomis sistemomis tarptautinėje scenoje. Čia yra arcana imperii sfera: sprendimai yra slapti, uzdari, svarbūs (momentous). Nei interesų organizacijos, nei politinės partijos nėra tinkamiausios struktūros formuoti sprendimams, tokios yra tik mazos grupės valdančiųjų, arba neformaliai susietų su jais asmenų. (Tai nereiskia, kad visi uzsienio politikos sprendimai priskirtini siam lygiui; didelė jų dalis yra derybų tarp įvairiausių interesų rezultatas.

            Atrodo, kad natūrali pliuralistinių rezimų isdava yra dualinė valdzios struktūra: cezarinis, uzdaras sprendimų lygis ir realiai pliuralistinis, poliarchinis, derybinis... Prie sių dviejų valdzios lygių reikėtų pridėti trečiąjį - "nevaldzios" lygį: tą gyventojų dalį, kuri įeina ir iseina is darbo rinkos, neturi saugumo, nepriklauso jokiai sąjungai, partijai ar asociacijai, neturi jokio rysio su bet kokia politinio atstovavimo struktūra, balsuoja arba nebalsuoja, vadovaudamasi vien mechanisku polinkiu (allegiances). Politinės partijos galbūt galėtų susidomėti siuo gyventojų sluoksniu, tačiau jo mobilizacijos kaina joms būtų pernelyg auksta".

                                                *           *           *

            Partijų, visuomeninų judėjimų ir organizacijų, o taip pat interesų grupių sistemą galima vertinti kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmų,, labai zymiai apribojančių politinių ar ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme. Kartu visų sių grupių skaitlingumas ir susiskaidymas sąlygoja jų tarpusavio konkurenciją ir demokratinėse salyse  gana efektyviai uztveria kelią kokios nors vienos grupės hegemonijai. Kartu reikia atzymėti, kad Vakarų Europos partinėse sistemose pastaraisias desimtmečiais vyksta reiksmingi pokyčiai, kurių tolimesnė raida dar neaiski ir kuriuos kol kas sunku įvertinti. "Dabar, atzymėdama naujų politinių partijų atsiradimą,  tradiciskai dominavusių alternatyvų nuosmukį, ir visuotiną elektoralinį nestabilumą, dabartinė [politologinė] literatūra verčia mus patikėti, kad mes stebime masinę politinę transformaciją ir stovime prie visiskai naujo masinės politikos amziaus pradzios, amziaus, kuriame susiskaidymas (cleavages) nėra įsaldytas, tradiciniai socialiniai skirtumai tampa politiskai nereiksmingi, o partijos griūva" (Mair P., 1990: 11)