POLITINĖ KULTŪRA IR POLITINĖ SOCIALIZACIJA

POLITINĖ KULTŪRA IR POLITINĖ SOCIALIZACIJA

            Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, zmonijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir pol 959s1811j itinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrėzti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdzios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nemaza Aristotelio, Platono, de Tocqueville'o, Montesquieu, Max'o Weber'io darbuose. Pirmas sį terminą   pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai nagrinėjama. Pirmieji tai padarė septintame desimtmetyje JAV mokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba. Esminis jų nuopelnas yra tai, kad salia tradicinių politikos mokslo sferų - valstybės, formalių politinės sistemos institucijų ir biheivioristų pamėgtos politinės elgsenos analizės pradėta daugiau dėmesio skirti zmogui kaip politiniam aktoriui, jo vertybėms, įsitikinimams, orientacijoms ir paziūroms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad nemaza politologų apskritai nepripazįsta politinės kultūros kategorija. Vieni jų teigia, kad ji yra tautologija (kazkokių reiskinių grupė pavadinama politine kultūra ir po to per sią sąvoką bandoma juos aiskinti). Tačiau nesunku pastebėti, kad vadovaujantis tokia logika tektų apskritai atmesti kultūros ir atskirų jos sričių bei formų (pav., liaudies kultūros, muzikinės kultūros) sąvokas.

            Nė viena siuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, todėl isskirtini keli politinės kultūros lygiai, būdingi skirtingoms grupėms. Kiekvienoje visuomenėje yra profesionalioji politinė kultūra, būdinga politikams ir partijų aktyvistams, ir masinė politinė kultūra, susieta su "sveiko proto" sąvokomis ir būdinga daugumai piliečių; aiskią ribą tarp profesionalios ir masinės politinės kultūros nubrėzti neįmanoma, nes jos glaudziai sąveikoja (todėl neretai sakoma: kokia visuomenė, tokie ir politikai). Kiekvienoje visuomenėje yra dominuojanti politinė kultūra ir atskirų grupių (jaunimo, inteligentijos, darbininkų), taip pat etnoregioninės (tautiniu mazumų) politinės subkultūros. Daugiatautėms visuomenėms neretai būdingos kelios, neretai labai skirtingos etnoregioninės politinės kultūros (pav., Baltijos ir Centrinės Azijos tautų buvusioje Sovietų Sąjungoje). Neretas reiskinys yra atskirų grupių, priespastatančių save visuomenei, politinė kontrkultūra.

            Politinės kultūros struktūrą galima pavaizduoti sia schema:

                                    Politinės kultūros elementai

Politinė patirtis                           Politinė sąmonė             Politinė elgsena

Ideologinis komponentas            Emocinis-psichologiis

                                                komponentas

      politinės zinios                     Orientacijos į:                            normų laikymasis

      politiniai įsitikinimai                  politines institucijas                sprendimų priėmimo     

      politinės vertybės                     normatyvinę sistemą                      kultūra                 

                                                    politinius įvykius                     elektoralinio proceso

                                                    konkrečius politinius                       kultūra

                                                          vaidmenis                                    biurokratijos subkultūra  

                                                    kitus politinius objektus

                                                Politiniai simboliai ir mitai

                                                Politinės tradicijos         

            Visi politinės kultūros elementai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakanakamai aisku, kad nuo politinių zinių apimties ir turinio priklauso politiniai politinės orientacijos ir politinė elgsena, o pastaroji, ypač politinių elitų elgsena savo ruoztu daro įtakos zmoniu politiniams įsitikinimams ir orientacijoms.

            Yra keli skirtingi  politikos suvokimo lygiai. Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs politikos interpretacijos lygis yra buitinis, "sveiko proto" (common sense) lygis - individų ir grupių politiniai poziūriai, kurie susiformuoja, stebint politinius įvykius. Siam lygiui būdingas pusiau emocinis, pusiau racionalus politikos supratimas, nebandant analizuoti stebimų procesų ar įvykių esmę, suvokti jų dėsningumą, vidinius priestaravimus. Politiinių įvykių supratimas lieka fragmentuotas, nes zmogus neissiaiskina jų tarpusavio rysių, nenuoseklus, labai daznai vienodai teisingais laikomi nesuderinami teiginiai, tikima mitu ir atmetamas visiskai aiskus ir neginčytinas faktas. Tačiau kartu, jeigu tokių nelogiskų elementų nėra pernelyg daug, "sveikas protas" (arba "liaudies ismintis") padeda eiliniam piliečiui saugiai orientuotis politiniuose įvykiuose ir kartu tikėti, kad jis puikiai supranta politiką.

            "Sveiko proto" poziūrių suma konkrečiu klausimu sudaro viesąją nuomonę (public opinion). Ji taipogi yra daugiau emocinio, negu racionalaus politinių reiskinių vertinimo rezultatas. Zymia dalimi viesąją nuomonę formuoja ziniasklaida, ypač TV. Viesoji nuomonė supaprastina ir daugeliu atvejų iskraipytai vertina politinius įvykius ir reiskinius, kartais ji atspindi isankstinį, neparemtą patirtimi ar faktais neigiamą nusistatymą pries konkrečias grupes, salis, partijas, individualius politikus. Viesajai nuomonei būdingas nepastovumas - tai patvirtina periodiskai atliekamų apklausų serijos. Pavyzdziui, neapsisprendusių rinkėjų nuostata gali pasikeisti net per keletą dienų, priklausomai nuo atsitiktinių priezasčių (pamatyto per TV epizodo, oro permainos ir pan.). Todėl taip daznai rinkimų rezultatai yra staigmena apklausimus atlikusiems sociologams.

            "Sveiko proto" suvokimo lygį reikia skirti nuo masinės sąmonės. Pastaroji atspindi daugiau ar maziau pastovius, būdingus pagrindinei gyventojų masei poziūrius, tiksliau jų spektrą. Formuojasi masinė politinė sąmonė politinės praktikos įtakoje, zymia dalimi - auklėjimo būdu (ypač mokykloje ir seimoje), taip pat apibendrinant ziniasklaidos pateikiamą informaciją. Tarp svarbiausių masinės politinės sąmonės elementų yra poziūriai į politinę sistemą, reęimą, valstybę, svarbiausias politines institucijas. Sie poziūriai paprastai yra gana pastovūs, tuo tarpu kai viesoji nuomonė apie vyriausybę, politines partijas, konkrečius politikus nuolat kinta.

            Empirinis lygis yra aukstesnė politinių reiskinių suvokimo pakopa - ilagalaikio stebėjimo ir isvadų suma, kuria sukaupia tie piliečiai, kurie domisi politika ir seka politinių įvykių raidą. Jeigu salyje ziniasklaidą nekontroliuoja vyriausybė, arba yra prieinami kiti informacijos saltiniai (pav., buvusios Sovietų Sąjungos piliečiams - uZsienio salių radijo laidos),tokie zmonės laikui bėgant sukaupia nemazą politinių zinių bagazą, kuris leidzia jiems susidaryti savo nuomonę apie politiką ir gana uztikrintai orientuotis politiniuose įvykiuose.

            Auksčiausias politikos supratimo lygis yra teorinis: poziūrių sistema, kuri remiasi socialiniu ir politinių sąrysių analize ir operuoja mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologiją (graikų idea+logos, "mintis" ir "zodis", terminą įvedė Destut le Tracy, 1754-1830) - daugiau ar maziau sistematizuotą sąvokų ir idėjų sumą, isreiskiančią grupės, politinės pakraipos, klasės, valstybės interesus. Apie ideologiją plačiau kalbama sekančiame skyriuje. Skirtina taip pat  doktriną - principų ir poziūrių kompleksą svarbiais politinio gyvenimo klausimais. (Pav., anot "Breznevo doktrinos" socialistinis lageris, t.y. Sovietų Sąjunga ir priklausomos nuo jos komunistinės salys, turėjo "kolektyvinį suverenitetą"; realiai si doktrina isreiskė SSRS hegemoniją sių salių atzvilgiu).

            Politinis vertybių spektras itin platus: demokratinės laisvės, zmogaus teisės, socialinis saugumas, laisva konkurencija, stipri centrinė valdZia, autoritetingas vyriausybės ir valstybės vadovas ir t.t

            Politiniai simboliai daro daugumai zmonių didesnį poveiki, negu politinės kalbos ir programos. Tai valstybinė vėliava, herbas, istoriniai veikėjai (valdovai, karvedziai, charizmatiniai lyderiai), istoriniai paminklai (valdovų rūmai, pilys), dokumentai (JAV konstitucija ir Nepriklausomybės deklaracija, Anglijoje - 1215 m. Didzioji laisvių chartija). Simboliką įtvirtina sena tradicija (ypač Anglijoje), kartais ji atsiranda spontaniskai, dazniau yra sukurriama. JAV vėliava simbolizuoja valstijas (13 pradinių valstijų istorinį vaidmenį papildomai pabrėzia atitinkamas horizontalių juostų skaičius), trys kryziai Britanijos vėliavoje simbolizuoja sventuosius Anglijos, Skotijos ir Airijos globėjus.

            Būdama bendrosios kultūros dalimi, politinė kultūra kartu yra tautinės kultūros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai "blokai", kurie formuoja tautos politinę kultūrą yra:

            - civilizacija;

            - nacionalinis charakteris ir mentalitetas;

            - socialinė visuomenės struktūra;

            - kolektyvinė istorinė atmintis;

            - aplinka (kaimyninės tautos ir salys);

            - isorinė orientacija;

            - modernizacijos lygis (rastingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

            Civilizacija ir religinis politinės kultūros komponentas. Daugelio tautų bendrojoje kultūroje etniniai elementai (isskyrus kalbą) sudaro palyginti nedidelę dalį. Dominuoja dazniausiai pasaulinės tai, kas perimta is pasaulinės kultūros. Didelį bloką sudaro elementai, perimti is civilizacijos, etnologinėje literatūroje daznai vadinamos didziąja tradicija (skirtingai nuo etnoregioninės tradicijos ir liaudies kultūros - folk tradition. Civilizacija sietina pirmiausia su religija, nes tikyba daug nulemia vertybių sistemą, etikos normas, bendravimo su kitais zmonėmis standartus, ritualus, atliekamus gyvenimo ciklo eigoje (gimimas, vestuvės, laidotuvės), nustato sventines dienas. Daugumas siuolaikinių tautu ispazįsta vieną is didziųjų arba pasaulinių religijų (kriksčionybę, islamą, budizmą) ir jų kultūrai būdingas atitinkamas religinis substratas.

            J.Ellule raso, kad Vakarų kultūros pagrinde yra trys paveldai: graikų intelektas, romėnų tvarka (teisė) ir kriksčioniskasis dvasingumas. Įtampa tarp sių Vakarų kultūros elementų yra nuolatinis jos vidinės dinamikos saltinis. Graikų genijaus filosofinis tobulumas ir institucinis romėnų kultūros tobulumas turi viena bendro: jie instrumentalūs, tarnauja efektyvumui, tuo tarpu kai dvasingumui būdingas neinstrumentalumas, "netarnybinė" esmė. XX amziaus "didziosios ideologijos" - technokratinė ir komunistinė - kiekviena savaip bandė pataisyti sį paradoksą, pasalinti jo pagrinde glūdinti priestaringumą ir galiausiai sukurti "monolitinį subjektą" - vieno ismatavimo zmogų. Tačiau civilizacinė tradicija pasirodė esanti stipresnė, ir unifikuota technokratinė visuomene nesusiformavo.

            Religinė tradicija padarė stiprią įtaką mentalitetui. Kriksčionims protestantams racionalizmas labiau būdingas, negu katalikams ir, juo labiau, stačiatikiams, ir siuos skirtumai būdingi taip pat ir ateistams. Jungtinėse Amerikos Valstijose protestantizmas is esmės buvo respublikoniska ir demokratiska religija. Tautoms,  iki siol issaugojusioms savo specifinę religiją arba jos pakraipą (zydams, amerikiečiams, su tam tikromis islygomis rusams, kinams, japonams, indams), kaip ir didziosioms tautoms (amerikiečiams, rusams) būdinga skaityti save dievo isrinktąja tauta, turinčia atlikti svarbią misiją visos zmonijos labui. Religinis politinės kultūros substratas yra viena is priezasčių, nulemiančių jos pastovumą ir sugebėjimą adaptuotis naujose sąlygose.

            Su civilizacija ir religija tampriai yra susieta moralė. Moralės ir politikos sąrysiui jau nuo senovės daug dėmesio skyrė tiek Rytų, tiek Vakarų filosofai. Pagrindinės galimos pozicijos yra trys: 1) visiskas politikos politikos pajungimas moralei (Konfucijus, daugumas antikinės Graikijos filosofų, klasikinis islamas); 2) bet kokio sąrysio tarp politikos ir moralės paneigimas (Kautiljos "Arthasastra", Machiavelli, Hobbes); 3) siekimas suderinti moralę ir politiką (daugumas naujųjų laikų ir dabartinių filosofų bei politologų). Praeityje centriniai sios problemos klausimai buvo teisingumas (dora tai, kas teisinga), kolektyvinis gėris (dorovinga tai, kas naudinga bendrijai, valstybei), siais laikais aktualiausia yra tikslo ir priemonių tarpusavio sąrysis. Max Weber nurodė, kad  sąrysis tarp  jų, o taip pat tarp tikslų ir saltinių pasekmių turi būti racionalus, nes ne visos priemonės leidzia pasiekti tą patį tikslą, o daugeliu atveju pasirinktos priemonės determinuoja tikslą (pav., fizinio susidorojimo su opozicinėmis grupėmis tikslas yra ne politinis stabilumas, o dominuojančių grupių valdzios įtvirtinimas). Pastaraisias desimtmečiais Vakarų salyse (ir tarptautinėje bendrijoje) įsigalėjo nuostata, kad svarbiausias politikos dorovingumo kriterijus yra zmogaus teisės. Tai rodo, kad politikos ir moralės problema Vakarų civilizacijoje yra sprendziama is būdingų individualizmo pozicijų.

            Tačiau tai nepadeda isvengti situacinių dilemų. Prisilaikydamas moralės principų, politikas rizikuoja nepasiekti reikiamo rezultato, kitaip tariant, jis neįvyldys savo kaip politiko pareigos. Siekiant rezultato, daugeliu atveju nelieka vietos moralei. Dorovė lieka silpniausia politikos vieta, ir neretai sakoma, kad politika svariomis rankomis nedaroma. Politinė moralė geriausiu atveju yra dviprasmiska, nes kiekvienas veiksmas ir sprendimas gali būti vertinamas tiek situaciniu, tiek amzinų vertybių poziūriu. Tai vaizdziai iliustruoja inkvizitoriaus dilema: arba smurtas pries įtariamąjį amoralus, tačiau pateisinamas auksčiausiu sielos isgelbėjimo tikslu, arba galima vadovautis kriksčioniskos meilės zmogui principu, jo vardan paaukojant aukstesnį tikslą.

            Realiai problema yra dar keblesnė, nes individuali ir grupinė dorovė yra skirtingi dalykai, pastaroji yra zymiai sudėtingesnė. Dorovingas zmogus gali neretai pries savo valią (arba sąmoningai siekdamas kovoti uz dorovę) atsidurti nusikalstamoje organizacijoje ar institucijoje, ir atvirksčiai, amoralus individas gali dominuoti dorovingą grupę. Taip atsiranda moraliniai politiniai paradoksai. Galiausiai, amoralumą skatina politinė įtampa tarp skirtingų politinės sistemos elementų: valdzios sakų, valdančiosios partijos ir opozicijos, politinių lyderių ir visuomenės.

            Isorinė orientacija yra susieta su civilizacija. Pav., Europos periferijoje (politine ir kultūrine prasme) gyveną lietuviai nuo kriksto laikų buvo orientuoti į Vakarų civilizaciją ir, neziūrint daug amzių trukusios sąveikos su rytų  slavais, liko palyginti nedaug paveikti rusų integruojančio branduolio.

            Nacionalinis charakteris - pastoviausių ir būdingiausių konkrečiai tautai supančio pasaulio suvokimo ypatybių ir reakcijų visuma. Pirmiausia tai temperamentas, emocinės apraiskos, jų formos ir intensyvumas. Net epizodiskas stebėjimas patvirtina, kad į identiską įvykį skirtingai reaguoja, pav., skandinavai, italai, rusai, gruzinai, indai, japonai. Nacionalinio charakterio apibūdinimų ypač gausu kelionių į uzsienio salis aprasymuose. XIX a. viduryje nacionalinis charakteris giliau tyrinėtas Vokietijoje, kur susiformavo tautų psichologijos (Völkerpsychologie) mokykla (W.Wundt, M.Lazarus, H.Steintal ir kt.), ypač akcentavusi "tautos dvasios" (Volksgeist)

svarbą istorijoje. JAV etnopsichologinė mokykla XX a. viduryje (A.Cardiner, R.F.Benedict, M.Mead, R.Merton, R.Linton) pagrindinį dėmesį skyrė "kultūrinei elgsenai' ir tuo pagrindu konstruavo konkrečių etninių grupių  "vidutinės asmenybės modelį" ir "bazinę asmenybę" (basic personality). Dabar nacionalinio charakterio problematika lieka astrių ginčų objektu: vieni politologai čia įziūri nacionalistų ir rasistų mėginimą įrodyti genetiskai determinuotą tautų nelygybę, kiti teigia, kad nacionalinių charakterių skirtumai yra tik teigiamai vertintinas įvairovės pasireiskimas. Pastarasis poziūris ypač būdingas kultūrinio reliativizmo teeorijos salininkams, kurių nuomonė kiekviena kultūra yra adaptacijos prie konkrečios aplinkos rezultatas, ir todėl visos kultūros yra lygiavertės. Bet kokiu atveju yra pakankamai aisku, kad nacionalinio charakterio skirtumai turi įtakos politinių vertybių sistemai (ypač tai pastebima kolektivizmo - individualizmo dichotomijoje), politinei elgsenai.

            Socialinės struktūros įtaka yra pakankamai aiski, nes skirtingiems gyventojų sluoksniams yra būdingi savita bendroji subkultūra,     skirtingos vertybių, tarp jų ir politinių, sistemos. Dar praeitame amziuje issivysčiusose Europos salyse, o daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos krastų ir siandien, aristokratijos, valstiečių, darbininkų politinės nuostatos ir vertybės labai zenkliai skyrėsi. Paprastai normatyvines funkcijas atlieka dominuojančių sluoksnių politinė kultūra. Dabar Vakarų salyse kultūriniai skirtumai tarp atskirų socialinių sluoksnių labai sumazėjo, be to labai padidėjo socialinis mobilumas. Todėl bendroje politinėje kultūroje dominuoja vidutinių sluoksnių politinės nuostatos, vertybės ir elgsenos modeliai (behaviour patterns).

            Kolektyvinė istorinės atminties (istoriniai mitai, etniniai stereotipai) įtaka labiausiai pastebima tuose politinės kultūros elementuose, kurie turi sąrysio su tautos ir valstybės saugumu. Pav., daugelis didelių tautų skaito savo egzistavimą, nepriklausomybės issaugojimą savaime suprantama dalyku (anglai pirmą ir paskutinį kartą buvo nukariauti 1066 m., amerikiečiai apskritai nezino, ką reiskia būti okupuota salimi, kinai nukaraiutojus mongolus ir mandzurus asimiliavo). Mazoms tautoms, ypač buvusioms ar iki siol gyvenančioms daugiataučių imperijų sudėtyje, būdingas islikimo sindromas (survival syndrome).

            Aplinka (kaimyninės tautos ir salys): perimami kaimyninių, ypač labiau issivysčiusių tautų bendrosios, taip pat politinės kultūros elementai (pav., lietuviai is lenkų, latviai ir estai - is vokiečių), daznai įvykiai ir procesai kaimyninėje salyje turi demonstracinį efektą.

            Modernizacijos lygis (rastingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

            Tipologija. Yra keletas skirtingų politinės kultūros tipologijų. Panaudojant kriteriumi piliečių poziūrį į politiką, Almond ir Verba isskyrė sekančius tris tipus:

            1) parapijinė (parochial) arba periferinė politinė kultūra: piliečiai nesidomi politiniu gyvenimu, nes nėra specializuotų politinių vaidmenų (pav., daugelio Afrikos genčių vadas arba samanas atlieka nediferencijuotas politines, ekonomines ir religines lyderio funkcijas);

            2) pavaldinybinei (subject) politinei kultūrai būdinga stipri (teigiama arba neigiama) orientacija į politinę sistemą ir kartu labai nezymus politinis aktyvumas; sis tipas buvo labai būdingas feodalinei visuomenei, taip pat dabartinėms tradicinėms arba pusiau tradicinėms visųomenėms (ypač Afrikoje, daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos salių);

            3) dalyvavimo politinė kultūra (participant political culture): piliečiai siekia aktyviai dalyvauti politinės sistemos veikloje, tiek jos "įėjimo" (reikalavimai, spaudimas, parama), tiek "isėjimo" (reakcija į valdZios veiksmus ir sprendimus) fazėje.

            Sie tipai yra abstrakčios, idealios kategorijos, retai sutinkamos tikrovėje. Paprastai kiekviename jų lengvai pastebimos skirtingos orientacijos. Todėl tipologijos autoriai salia pagrindinių "grynų" tipų isskyrė dar tris misrias formas:

            1) parapijinė pavaldinybinė (parochial subject): didelė gyventojų dalis atmeta tradicinių vietinių elitų (genčių vadų, feodalų) valdzią ir orientuojasi į centrinės valdzios institucijas ir struktūras. Vakaruose daugumas visuomenių praėjo sį etapą, kada kūrėsi centralizuotos tautinės valstybės, dabar sis politinės kultūros tipas būdingas daugeliui Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos salių. Pavyzdziui, Pietų Afrikos respublikoje genčių vadai (tituluojami "karaliais") turi daug valdzios, tačiau didelė gyventojų dalis daugiau orientuota į centrinę, modernesnę baldZiaa;

            2) pavaldinybinė dalyvavimo (subject participant) politinė kultūra skiriasi tuo, kad didelė visuomenės dalis yra orientuota į "įėjimą" (kelia reikalavimus), o kita, neretai net didesnė dalis - į isėjimą, yra paklusni autoritarinei valdziai ir laikosi pasyviai. Tokia situacija buvo būdinga XIX a. Prancūzijai, nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio Vokietijai, Italijai.

            3) parapijinė dalyvavimo (parochial participant) politinė kultūra būdinga atsilikusioms (pusiau)tradicinėms visuomenėms, dazniausiai buvusioms kolonijoms, kuriose paskelbiant nepriklausomybę bevusios metropolijos pavyzdziu įkuriama demokratinė sistema. Ypač daug panasių bandymų daryta buvusiose Britanijos kolonijose, kurios nepriklausomybę iskovojo pagrindinai taikiais būdais, o kolonijinė administracija stengėsi jas paruosti savarankiskam egzistavimui. Aktyviai politikoje daluvauja tik nedidelė gyventojų dalis, tačiau kiekvienoje vietovėje, ypač kaimuose, viespatauja tradiciniai lyderiai. Isskyrus Indiją, kur susiformavo platesnė vidutinė ir rastinga miestiečių klasė, visur kitur tie eksperimentai buvo nesėkmingi ir  net praėjus dar pusei amziaus tik nedaugelyje salių atkuriamos atstovaujančios valdymo sistemos.

            Nesunku pastebėti, kad si tipologija yra evaluacinio pobūdzio, nes politinės kultūros isskiriamos ir isdėstomos priklausomai nuo to, kiek jos palankios demokratinės sistemos funkcionavimui.

            Pagal politinės kultūros homogeniskumo laipsnį Gabriel Almond skiria sekančius tipus:

            homogeninė, arba integruota politinė kultūra: daugumas politinio proceso dalyvių pripazįsta egzistuojančios politinės sistemos principus, bendras politinės elgsenos normas, vertybes (issivysčiusios Vakarų salys, dalis postkomunistinių valstybių: Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija, Lietuva, estai, latviai);

            ikiindustrinė misri: būdingos tradicinių ir vesternizuotų institucijų bei normų ir orientacijų įvairios kombinacijos (daugumas besivystančių salių);

            totalitarinė - dirbtinai sukurtas homogeniskumas;

            fragmentuota politinė kultūra: tarp piliečiai arba atskiros socialinės grupės nesutaria dėl bazinių vertybių.

            Bent du paskutiniai tipai kelia abejonių. Totalitarinis rezimas, be abejo, sukuria identiskų  instituciju sistemaa ir savo profesionalią politinė kultūra. Tačiau daugiatautėse totalitarinėse valstybėse, ypač jei jos apjungia skirtingų civilizacijų tautas, etnoregioninės kultūros (arba subkultūros) neisnyksta. Atidziau paziūrėjus, nesunku pastebėti, kad sovietinė politinė sistema anaiptol nevienodai funkcionavo, pav., Lietuvoje, Azerbaidzane ir Uzbekistane. Lietuvoje komunistų partijos vaidmuo buvo zymiai menkesnis, negu kitose paminėtose respublikose, Azerbaidzane auksčiausiame valdzios lygyje didziulį mąstą įgijo korupcija (buvo perkami ir parduodami ministrų, kompartijos centro komiteto narių postai), Uzbekistane pirmasis kompartijos sekretorius ir jo parankiniai (sričių organizacijų sekretoriai) valdė kaip tradiciniai Rytų despotai. Devinto desimtmečio pabaigoje prasidėjus politinei liberalizacijai labai greit isryskėjo, kad sių tautų nacionalinės politinės kultūros skiriasi ne tik specifiniais bruozais bet ir priklauso skirtingiems tipams: Lietuvoje aiskiai vyravo dalyvavimo kultūra, Uzbekistane - pavaldinybinė, Azerbaidzane - pavaldinybinė dalyvavimo politinė kultūra.

            Vargu ar galima skaityti logisku fragmentuotos politinės kultūros tipą, nes akivaizdu, kad siuo atveju realiai galima kalbėti tik apie skirtingas politines kultūras. Pagrįsti sį tipa galima nebent geografiniu poziūriu:  sakydamii, kad kokios nors salies politinė kultūra yra fragmentuota, turime suvokti, kad vieningos, o gal net ir vyraujančios politinės kultūros ten nėra. Siuo metu vargu ar galima be islygų kalbėti, pavyzdziui, apie Rusijos, Bosnijos, Kipro ar Sudano politinę kultūrą.

            Nagrinėjant daugiautaučių salių politinę kultūrą pravartu skirti keletą būdingų situacijų:

            1) bendranacionalinė politinė kultūra ir etnografinių (Vokietija) arba etninių (Kanada, Sveicarija, Belgija, Ispanija) grupių politinės subkultūros;

            2) analogiska konfigūracija plius etnoregioninės politinės kultūros, kurios turi pakankamai daug savitumų ir negali būti skaitomos bendranacionalinės kultūros regioniniais variantais (subkultūromis); pavyzdziai: Rumunija, Indija, Indonezija;

            3) etnoregioninės politinės kultūros ir subkultūros, nesant bendros visiems gyventojams politinės kultūros, nors viena is jų gali būti dominuojanti; pavyzdziai: Bosnija,  Kroatija, SSRS, Kipras, Sudanas, Malaizija, Tailandas.

                                    Politinė socializacija

            Socializacija vadinamas priimtų visuomenėje kultūros, vertybiu sistemos, elgsenos ir komunikacinių normu įsisavinimas. Politinė socializacija yra atitnkamų politinės kultūros įsisavinimo procesas. Sąvoka "politinė socializacija" vartojama dviem prasmem. Siaurąja prasme ji reiskia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūdzių ugdymą. Tai pagrindinai atlieka valstybinės ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinė ziniasklaida, dalinai valdzios organai (paminklų statyba, muziejai, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos ir pan.), siekdama įskiepyti dominuojančią arba normatyvinę politinę kultūrą. Plačiaja prasme politinę socializaciją vykdo visa politinė  ir susiliečiančios su ja sferos:  visos valdzios sakos, politinės partijos, ziniasklaida, nemaza literatūros ir meno dalis. Sia prasme politinė socializacija tęsiasi visą zmogaus gyvenimą.

            Praktika ir specialūs tyrimai rodo, kad politinio pobūdzio zinios įsisavinamos dar ankstyvoje vaikystėje. 4-6 metų vaikai per TV suzino apie svarbiausius politinius veikėjus, įsimena pavardes, atpazįsta juos ekrane, daznai is tėvų ar vyresnių seimos narių įsisavina, kad vieni veikėjai yra geri, o kiti blogi.  Vaikų psichologijos specialistai teigia, kad iki 11 metų vaikai dar neturi pakankamų logisko ir abstraktaus samprotavimo įgūdzių ir negali susieti savo seimos padėties su politiniais procesais. Jų politiniai įvaizdziai yra neaiskus, painūs ir personifikuoti. Jie apskritai negalvoja apie politiką, nors is suaugusiųjų pokalbių ir TV laidų zino apie valdzios ir paklusnumo santykius. Britanijoje ir JAV 2/3 vaikų pries pasiekdami 12 metų amzių jau turi daugiau ar maziau isreikstas nuostatas, simpatijas ir antipatijas atskirų veikėjų ir partijų atzvilgiu, tačiau jų samprotavimai yra dar labai pavirsutiniski. Partijas jie sutapatina su lyderiais, rinkiminės kampanijos metu pradeda suvokti jas kaip zmonių grupes.

            Vaikų politinės zinios ir nuostatos daugiau sistematizuojamos mokykloje. Tačiau paauglių politinės socializacijos procesas gali sulėtėti, jei namie ir mokykloje jie susiduria su skirtingu politinių įvykiu ir faktų verinimu.